Žygis „Kalnų Ereliai II“ arba Vėlykos kitaip

Lietuvių skautų sąjungos, Europos rajono skautai ir vėl turi kuo pasigirti – per Vėlykas iškėlėme trispalvę aukščiausioje Anglijos viršūnėje – Snowdon (1,085 metrų virš jūros lygio, Velsas).

Kelionė laukė iš ties nelengva – vieni važiavo tiesiai po darbo, kiti tiesiai iš lėktuvo. Tačiau nė vienas nepraradome entuziazmo ir noro greičiau pradėti kėlionę. Taigi, sėdę į traukinį, pasileidome šiaurės vakarų link. Išlipę Bangor miestelyje persėdome į vietinį autobusą, kuris mus vežė arčiau mūsų tikslo – Snowdon nacionalinio parko. Jau autobuse atvėpo žandikauliai nuo vaizdingų kalnų aplinkui. Tiesa, mūsų autobusas skriejo siauriais vietiniais keliukais tokiu greičiu, kad retkarčiais pasidarydavo baisoka. Sėkmingai pasiekę savo starto liniją, besidairydami į visas puses, pradėjome žygį. Kuo toliau ėjome, tuo įspūdingiau viskas atrodė – nuostabi gamta ir nesibaigiantys

kalnai aplinkui. Iš pradžių gamta kiek stebino – plyni laukai, ir didžiulės krūvos akmens skaldos – nesuprasi, ar tai žmogaus darbas ar gamtos. Šitaip eidami, priėjome nuostabius kalnų krioklius. Vanduo buvo toks skaidrus, kad nieko nelaukę tuoj pat šokome iš batų ir puolėme braidyti. Kolegos žygeiviai kraipė galvas eidami pro šalį. Pailsėję ir atsigaivinę patraukėme toliau. Buvome jau netoliese savo nakvynės vietos – stovyklą įsikūrėme ant kalno šlaito, nuo kurio atsiveria nuostabūs kalnų vaizdai. Įsikūrę ir pavalgę, išsiruošėme maudynėms krioklyje – juk tokia proga nepasitaiko kiekvieną dieną. Maudytis išsiruošėme labai drąsiai, bet jau stovint anresizedimage358236-KE2foto1t kranto krašto suvokėme, kad gėlas vanduo visgi labai šaltas. Tačiau nė vienas nenorėjome praleisti tokios progos ir, ilgai drąsinę vienas kitą, visi jau maudėmės kalnų šaltinyje. Ir kam reikia prabangiausių viešbučio baseinų, kai turi tokį gėlavandenį krioklį, pakankamai gilų, kad į jį būtų galima šokinėti, ir matyti kiekvieną dugno akmenėlį? Neužilgo po maudynių, prapliupo lyti, tad mes susirinkome į vieną palresizedimage275220-KE2foto2apinę, pasidalinome įspūdžiais, ir ilgai netrukę nuėjome miegoti – juk rytoj mūsų laukia pagrindinis mūsų kėlionės tikslas – aukščiausia Anglijos ir Velso viršūnė – Snowdon.

Ryte atsikėlus mus pasitiko tirštas, bet greit besisklaidantis rūkas. Ilgai nelaukę išsiruošėme į viršukalnę. Nors kopti ir nebuvo labai lengva, tačiau minčių pasiduoti nekilo nė vienam, ir net nepastebėjome, kaip pasiekėme pusiaukėlę. Tačiau kuo arčiau viršūnės, tuo sunkiau darėsi lipti. Kalnas statėjo, skardis didėjo ir vis reikalavo daugiau jėgų. Nors ore ir tvyrojo rūkas, visai dėl to nesiskuresizedimage163244-KE2foto5_2ndėme, gerai, kad nematėme kas mums buvo po kojomis – viskas ką matėme buvo skardžio kraštas ir baltas niekas už jo. Gavę gerą adrenalino dozę, keturiom pagaliau užsiropštėme į viršūnę. Aplinkui nieko nesimatė – tik kartas nuo karto iš už debesies išlysdavo aplinkinių kalnų viršūnės, bet mums to užteko. Viršukalnėje praleidome porą valandų, ir galiausiai, iškelę Lietuvos trispalvę, pasileidome nuo kalno. Mus supo nuostabūs kalnų ežerų vaizdai, žali žali miškai, vietinės fermos, bei kalnai. Snowdonia – tai vieta, kuri gauna daugiausiai kritulių per metus visoje Anglijoje, tačiau mums pasisekė, teko pasigerėti neapsakomo nuostabumo naktiniu kalnų dangumi. Net Didieji Grįžulo Ratai, kuriuos paprastai pamatai kai tik pažiūri į dangų, buvo vos įžiūrimi per visą gausybę žvaigždynų aplinkui.

Vėlykų rytas buvo nuostabus – mus pasitiko saulėtas ir labai šiltas oras. Susidaužę resizedimage306202-KE2foto3Vėlykiniais kiaušiniais, susikrovę daiktus, atsisveikinę su savo stovyklaviete ir pagaliau po dar vienų maudynių kalnų krioklyje, patraukėme traukinių stoties link. Pakeliui į miestą, autobuse susitikome brolius anglus skautus. Jie mus pažino iš mūsų kaklaraiščių, o patys buvo be jų. Išsiaiškinome, jog anglai skautai kaklaraiščius dėvi tik per sueigas, ir juos nusiėma darydami bet kokią aktyvią užduotį, o uniformą dėvi tik per oficialias ceremonijas, pavyzdžiui, įžodį, kuris pas juos yra vis “sutvirtinamas” praėjus tam tikram laiko tarpui. Taigi šitaip pasiekę vieną iš mažiausių Anglijos miestelių Banghor, iš kurio turėjome išvažiuoti, palydėjome saulę prie upės, ištekančios į Airių Jūrą, žiočių. Kėlionė mums paliko neišdildomą įspūdį. Pamatėme tai, ko nė vienas nė nesusapnuotų – neapsakomo grožio kalnų gamta, besiganančios avys, kalnų šaltiniai, naktinis dangus. Parsivežėme neįkainojamų nuotraukų, kurios, kaip bebūtų gaila, vistiek neperteiks to jausmo ir emocijų, kurias mes jautėme. O ir tas pergalės jausmas, iškėlus Trispalvę aukščiausioje Anglijos viršūnėje… Jau kuriame planus, kur keliausime toliau, nuotykiai nesibaigia!

resizedimage182244-KE2foto4_2

Autorė: pat. sk. Rusnė Daugėlaitė