Žygis „Skautavimas ne skautams“ – 2010m. gruodžio 11-12d.

Taigi, atėjo dar vienas savaitgalis, ir skautai vėl išsiruošė į žygį. Tačiau šį kartą pasikvietėme kartu visus, kurie galbūt norėtų prisijungti prie skautų, bet nežino kas jų laukia, ar nuo ko pradėti. Taigi, visi susitikome ankstyvą šeštadienio rytą London Waterloo stotyje, iš kur traukiniu pajudėjome link Haslmere traukinių stoties esančios maždaug penkiolika kilometrų nuo mūsų tikslo – Lietuvių Sodybos. Traukinyje visi atsipalaidavę ir prisiklausę žygio kolegų istorijų, kaip vos nepravažiavo savo stotelės, patys vos to nepadarėme, tačiau viskas pasibaigė laimingai, ir tai mums visiems išliko atmintyje kaip juokingas nuotykis.

Išlipę iš traukinio, susitvarkę kuprines ir kitus nešulius, pradėjome žygį sodybos link. Ėjome ilgai, tačiau tikrai ne nuobodžiai. Nors ir medžiai pliki ir niūrūs, tačiau vaizdai gniaužė kvapą. Tolumoje matėme miestelius, o rūkas sluoksniais klojo toliau esančias kalvas. Vietose baltavo sniegas. Ėjome pro žymiąją smėlio įdubą, Devil‘s Punch Bowl, kurią pina įvairiausios legendos. Taip pat, apžvelgėme panoramą nuo antros aukščiausios viršūnės Surrey grafystėje – Gibbets Hill. Maršrutas toli gražu nebuvo pats lengviausias – kilome ir leidomės stačiomis kalvomis, ėjome plikledžiu dengtais keliais, o ir oras buvo šaltas, tad žygis pareikalavo daug kantrybės ir ištvermės. Tačiau visi, ir skautai ir ne skautai, po septynias valandas trukusio žygiavimo, sresizedimage294194-DSC0834ėkmingai pasiekėme skautų kalnelį sodyboje. Ilgai netrukę puolėme ruošti stovyklavietę – pririnkome malkų, užsikūrėme laužą, pasistatėme palapinę ir jau tada galėjome ramiai atsisėsti ir atsipūsti. Kol ant laužo virė mūsų skautiška makaronų sriuba, aptarėme žygį. Pailsėję, atsigavę ir sušilę prie laužo, ėmėmės veiklos toliau. Visus naujai prisijungusius išvedėme į žygį-žaidimą, kuriame buvo išbandytas jų pasitikėjimas vienas kitu. Grįžę su daug įspūdžių ir vėl susėdome prie laužo, aptarėme žaidimo prasmę bei plačiau supažindinome su skautavimu. Tuomet atėjo metas išbandyti kai ką naujo – ant laužo išsikepėme skautiškos duonelės.

Taip paprasta, o juk taip skanu! Vakarą užbaigę skautiškom dainom ir žaidimais, pasidalinę įspūdžiais bei pasigerėję žvaigždėtu užmieščio dangumi ir gera atmosfera prie laužo, nuėjome miegoti.

Ryte švietė saulė, viskas buvo apšerkšniję, bet užsikūrę laužą visi tuojau pat sušilome. Išsivirėme skautiškos manų košės pusryčiams, sutvarkėme stovyklavietę, ir rytą praleidome susėdę aplink laužą. Taip ir nepastebėjome, kaip atėjo pietų metas. Išsikepėme bulvių su dešra, pavalgėme, ir atsisveikinę su skautų kalneliu iki kito karto lėtai išjudėjome stoties link. Šį kartą ėjome į artimesnę stotį, kurioje įlipome į traukinį vežantį namo. Vieni pavargo labiau, kiti mažiau, tačiau visi vienodai nenorėjome namo. Pavargę, purvini, tačiau su pasididžiavimu įveikus savaitgalio išbandymus atsisveikinome, ir visi patraukėme savais keliais, iki kito karto.

resizedimage201305-DSC0678

Ačiū už nuotraukas sv. Mantui Kalaušiui

Autorė: pat. sk. Rusnė Daugėlaitė